Apie mus

Turinys:

 

LIETUVOS KŪNO KULTŪROS IR SPORTO
VALSTYBINIO VALDYMO RAIDA

1918 m. vasario 16 d. paskelbus nepriklausomybę, į Lietuvą grįžo nemažai jaunimo iš užsienio, kur jie jau buvo susipažinę su sportu. Tai Stepas Garbačiauskas, Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, Karolis ir Viktoras Dineikos, Jonas ir Kęstutis Bulotos, Pranas Sližys ir kt. Ypač Lietuvos sportinį gyvenimą pagyvino 1920 m. iš JAV sugrįžęs Steponas Darius.

 Jau 1919 m. pradėtos kurti pavienės sporto organizacijos, kurios egzistavo trumpai, bet turėjo įtakos Lietuvos sporto raidai. Pirmoji Nepriklausomos Lietuvos sporto organizacija buvo Lietuvos sporto sąjunga (LSS), įkurta 1919 05 18 Kaune. LSS įstatuose buvo numatyta, kad ji koordinuos sporto organizacijų veiklą. Taip pradėjo formuotis organizuota kūno kultūros ir sporto sistema Lietuvoje. 1920 m. rugpjūtį LSS nustojo veikti.

1920 09 15 įsikūrė Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS), kuri siekė skatinti jaunimą sportuoti, propaguoti sportą. Sporto organizacijų pamažu daugėjo.

1922 m. įsteigta Lietuvos sporto lyga (LSL). LSL statutas skelbė, kad tai aukščiausia sporto institucija, atstovaujanti Lietuvai tarptautiniu lygiu. LSL nuveikė didelį darbą organizuodama sporto sąjūdį bei plėtodama tarptautinius ryšius. LSL įgijo ir naudojosi išimtine teise atstovauti Lietuvai olimpinėse žaidynėse. 1924 m. Lietuvos sportininkai pirmą kartą dalyvavo olimpinėse žaidynėse. LSL bandė koordinuoti sporto klubų ir organizacijų veiklą, tačiau tai daryti jai trukdė lėšų stoka ir visuomeninės organizacijos statusas. Visos Lietuvoje veikusios sporto organizacijos ir klubai neturėjo bendro tikslo, jų veikla nebuvo pakankamai koordinuojama, todėl iškilo būtinybė steigti tokią instituciją, kuri galėtų koordinuoti sporto raidą Lietuvoje, įtraukti į šį darbą ministerijas ir platesnę visuomenę.

1931 m. įvykusiame Lietuvos sporto lygos suvažiavime kaip Švietimo ministerijos atstovas ir kartu kaip tos ministerijos referentas sporto reikalams A. Jurgelionis pranešime paminėjo, kad valstybė jau yra numačiusi sureguliuoti Lietuvos sportinį gyvenimą.

 1932-1940 metai

Nors trūko specialistų, sporto bazių ir lėšų sportiniam darbui, sporto sąjūdis plėtėsi: gausėjo sporto organizacijų, stiprėjo jų veikla, šalies sportininkai dalyvavo varžybose, rengiamose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Atsirado poreikis sureguliuoti sporto sistemą teisiškai. Tuo tikslu buvo priimtas pirmasis Kūno kultūros įstatymas, kuris įsigaliojo 1932 metų liepos 15 dieną paskelbus jį „Vyriausybės žinių" Nr. 390.

Kūno kultūros įstatymas

1. Kūnui auklėti ir tobulinti steigiami Kūno kultūros Rūmai. Rūmai yra Švietimo ministerijos žinioje.

2. Rūmus sudaro:

    1) direktorius, kurį Švietimo Ministeriui pristačius, skiria Respublikos Prezidentas.

    2) taryba.

3. Tarybą sudaro 9 nariai: tarybos narius skiria Švietimo Ministeris.

Taryba yra patariamasis organas.

Tarybos statutą tvirtina Ministerių Kabinetas.

4. Rūmai ruošia kūno auklėjimo darbų planą mokykloms.

Be kita ko, Rūmai turi teisę:

  1) pristatyti Švietimo Ministeriui kūno kultūros mokytojus skirti,

  2) pristatyti Švietimo Ministeriui patvirtinti programą kūno kultūros mokytojo cenzui ir egzaminų komisijos narius,

  3) ruošti kūno kultūros mokytojams ir kūno kultūros instruktoriams kursus ir duoti leidimus kitiems tokius kursus ruošti,

  4) duoti leidimus užsiimti kūno kultūros praktika,

  5) steigti ir tvarkyti sporto aikštes, sales, plaukiojimo baseinus,

  6) steigti sportuojančio jaunimo sveikatai kontroliuoti punktus ir kita,

  7) šaukti kūno kultūros suvažiavimus.

5. Gimnastikos, sporto ir kitos kūno kultūros organizacijos priklauso Rūmams.

6. Kūno kultūros organizacijų įstatus tvirtina Rūmų direktorius. Direktoriaus patvirtinti įstatai registruojami bendra tvarka.

7. Švietimo Ministerio patvirtinti Rūmų įsakymai yra privalomi kūno kultūros organizacijoms.

8. Kūno kultūros organizacijos palaiko ryšius su svetimų valstybių atitinkamomis organizacijomis tik per Rūmus.

9. Rūmų lėšas sudaro: 1) biudžeto keliu skiriamos sumos, 2) pramogų mokesčio įstatymu skiriamos lėšos, 3) eksploatuojamų sporto aikščių, salių, plaukiojimo baseinų ir kitos pajamos, 4) aukos.

10. Veikiančios kūno kultūros organizacijos per 3 mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo turi įsiregistruoti šio įstatymo nustatyta tvarka.

11. Šiam įstatymui vykdyti Švietimo Ministeris turi teisę leisti taisyklių ir instrukcijų.

12. Šis įstatymas veikia nuo jo paskelbimo dienos

A. Smetona  J. Tubelis

Respublikos Prezidentas   Ministeris Pirmininkas

Kūno kultūros įstatymu buvo įsteigta pirmoji valstybinė sporto valdymo institucija - Kūno kultūros rūmai (KKR). Tai oficiali Lietuvos kūno kultūros ir sporto valstybinio valdymo pradžia.

Savo veiklą KKR pradėjo 1932 m. spalio 1 d. Kaune, Totorių g. 12, kai buvo sukomplektuotas personalas. KKR direktoriumi buvo paskirtas A. Jurgelionis.

Įsteigus Kūno kultūros rūmus, visos veikiančios sporto organizacijos turėjo pateikti Rūmams savo statutą ir, jei jis neprieštaravo Kūno kultūros įstatymui, jos buvo įregistruojamos. Tik įregistruotų organizacijų atstovai galėjo dalyvauti varžybose.

Kūno kultūros rūmai, plėtodami kūno kultūrą ir sportą, daugiausia dėmesio skyrė visuomenės fiziniam pajėgumui didinti, propagavo sveikos ir stiprios tautos, galinčios gyventi visavertį gyvenimą, idėją. 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbė, kad valstybė rūpinasi jaunuolių fizinių jėgų lavinimu taip, kad jie galėtų pritaikyti jas gyvenime.

1932 m. pabaigoje KKR ėmėsi įgyvendinti tautinę kūno kultūros programą ?Sporūta" (Sporto rūmų talka). ?Sporūtos" programos įgyvendinti nepavyko, tačiau šis sąjūdis gerokai pagyvino Lietuvos sportinį gyvenimą. 1936 m. vasario pabaigoje KKR taryba priėmė Valstybinio kūno kultūros ženklo (VKKŽ) statutą. VKKŽ tikslas buvo įtraukti jaunimą į kūno kultūros darbą ir skatinti jį visapusiškai lavintis.

Ypač daug dėmesio KKR skyrė kūno kultūrai mokyklose, nes jaunimą supažindinti su kūno kultūra ir sportu bei įskiepyti jo poreikį turėjo mokykla. Tačiau tam trukdė silpna materialinė bazė ir kvalifikuotų mokytojų trūkumas. Plečiantis sportiniam sąjūdžiui, iškilo būtinybė pradėti rengti aukštos kvalifikacijos kūno kultūros ir sporto specialistus. Tam tikslui įgyvendinti 1934 m. buvo įsteigti Aukštieji kūno kultūros kursai (AKKK).

1937 m. Lietuvos krepšinio rinktinė, kurioje žaidė ir trys JAV lietuviai, Rygoje pirmą kartą dalyvavo Europos krepšinio pirmenybėse. Lietuvos krepšininkai, Europos pirmenybių finale įveikę italus, tapo Europos čempionais. Tai buvo pirmas didelis Lietuvos sporto laimėjimas. Krepšininkų pavyzdžiu pasekė ir moterys, 1938 m. Romoje vykusiose Europos moterų krepšinio pirmenybėse iškovojusios antrąją vietą.

Lietuvos valstybės nepriklausomybės 20-mečio proga 1938 m. vasarą buvo surengta Pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada, kurią organizavo ir vykdė Tautinės olimpiados komitetas. Tautinės olimpiados statutas numatė „ne tik garbingu rungtyniavimu ugdyti lietuvių jaunimo jėgas, stiprinti jo valią visomis jėgomis tarnauti tėvynei Lietuvai, bet ir telkti pasaulio lietuvius savo tėvų žemės meilės sutvirtinimui".

III Europos krepšinio pirmenybės buvo numatytos surengti 1939 m. Kaune. Rengiantis pirmenybėms, buvo pastatyta sporto halė, į rinktinę ir pasirengimą aktyviai įsitraukė iš JAV atvykę krepšininkai. Šiose pirmenybėse Lietuvos krepšininkai, finale nugalėję Latvijos atstovus, antrą kartą iš eilės tapo Europos čempionais. Įspūdingos Lietuvos vyrų ir moterų krepšinio rinktinių pergalės Europos pirmenybėse turėjo lemiamą reikšmę šio žaidimo tolesnei raidai mūsų valstybėje.

Šiuo laikotarpiu vyriausybė kūno kultūrai ir sportui skyrė vis daugiau lėšų. Valstybės lėšomis Kaune buvo pastatyti Kūno kultūros rūmai.

Taigi 1932 m. priėmus Kūno kultūros įstatymą ir įsteigus pirmąją valstybinę sporto valdymo instituciją - Kūno kultūros rūmus, prasidėjo naujas Lietuvos sporto raidos etapas.


1940-1941 metai

Po SSRS aneksijos Lietuvai tapus SSRS dalimi, prasidėjo krašto politinės ir ekonominės sistemos griovimas, jo sovietizacija. Neaplenkė šis procesas ir kūno kultūros bei sporto - buvo nutraukti tarptautiniai sportiniai ryšiai, sustabdyta Nacionalinio olimpinio komiteto ir 12 tarptautinį pripažinimą turėjusių sporto federacijų veikla. Sporto visuomenę sukrėtė ir pirmosios stalininės represijos. Represuotas ir nukankintas Sibire Vilniaus apygardos pirmininkas žinomas sportininkas P. Žižmaras, 1941 m. buvo suimtas V. Augustauskas, suimti bei ištremti ir daugelis kitų sporto vadovų, sportininkų.

 Pagal sovietinį modelį pradėta reorganizuoti ir visa tautinė kūno kultūros ir sporto valdymo sistema. Buvo keičiami visų vadovaujančių grandžių vadovai. 1940 m. liepą naujuoju KKR direktoriumi, atleidus V. Augustauską, buvo paskirtas V.Petronis. Vadovavimą kūno kultūrai ir sportui Lietuvoje faktiškai perėmė partinės organizacijos.

 SSRS pavyzdžiu pradėti kurti nauji valstybiniai ir visuomeniniai organai. 1940 m. gruodžio 17 d. KKR buvo panaikinti ir įsteigtas Fizinės kultūros ir sporto komitetas prie Lietuvos TSR Liaudies komisarų tarybos. Pirmuoju Komiteto pirmininku paskirtas žinomas lengvaatletis A. Šimanas.


1941-1944 metai

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir vokiečiams okupavus Lietuvą, viešasis gyvenimas nebuvo visiškai užgniaužtas. Sporto sąjūdis buvo organizuojamas pagal tuos pačius principus kaip ir prieškario Lietuvoje - buvo atkuriamos iki 1940 m. veikusios sporto organizacijos. Kūno kultūrai ir sportui vėl pradėjo vadovauti Kūno kultūros rūmai.

Sportinę veiklą labai sunkino bazių, inventoriaus, pinigų stoka, dažnos jaunimo mobilizacijos į vermachtą. Tačiau sportinis gyvenimas nenutrūko. Be to, sunkiais karo metais jis buvo svarbus ir psichologiškai - varžybų metu žmonės galėjo išsikrauti emociškai, užmiršti niūrią tikrovę.

Deja, hitlerinė genocido politika palietė ir sportininkus - ne vienas jų buvo išvežtas į koncentracijos stovyklas.


 1945-1990 metai

Grįžęs stalininis totalitarinis režimas, paremtas galingu represiniu aparatu, užgriuvo Lietuvą nuo pirmųjų pokario dienų. Pokario audros sulaužė daugelio kūno kultūros ir sporto veikėjų bei sportininkų likimą ar nusinešė juos į nežinią. Kai kas pasitraukė į Vakarus, dalis atsidūrė Sibire arba žuvo rezistencijos kovose. Buvo represuoti lengvaatlečiai L. Puskunigis, J. Vabalas, krepšininkai S. Šačkus, V. Sercevičius ir daugelis kitų. Tie, kurie sugrįžo iš Sibiro, nebuvo išleidžiami į varžybas užsienyje. Tokia lemtis ištiko jauną talentingą lengvaatletį A. Baltušniką ir kitus.

Nuo pirmųjų antrosios sovietinės aneksijos dienų Lietuvoje buvo atkuriama ir toliau stiprinama 1940-1941 m. pradėta formuoti sovietinė kūno kultūros ir sporto sistema, grindžiama griežtu centralizuotu komandiniu planavimu ir valdymu. Svarbiausios nuostatos, pagrindiniai nutarimai kūno kultūros ir sporto raidos klausimais buvo priimami aukščiausių sąjunginių partijos ir valstybės organų. Socialistinė sistema kūno kultūrą ir sportą siekė panaudoti kaip vieną iš priemonių telkti visuomenę politiniams, kultūriniams ir ekonominiams uždaviniams spręsti.

Imtasi peržiūrėti ir komplektuoti naujus kūno kultūros ir sporto komitetų, sporto draugijų, kūno kultūros kolektyvų darbuotojų kadrus, tobulinti jų kvalifikaciją. 1945 m. Kaune buvo įsteigtas Lietuvos valstybinis kūno kultūros institutas. Didėjant sporto specialistų poreikiui, 1954 m. pradėti rengti anatomijos, fiziologijos ir kūno kultūros mokytojai Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute.

Lietuvoje pradėta masinė paprasčiausių kūno kultūros ir sporto įrenginių statyba, organizuojamos ir visuomeninės talkos. 1949 m. Vilniuje atidarytas „Dinamo" stadionas, 1950 m. - dabartinis „Žalgirio" stadionas ir kt. Kad pastatytų vieną ar kitą naują sporto objektą, daugelis Lietuvos vadovų visą laiką buvo priversti ieškoti būdų, kaip apeiti veikiančius įstatymus. Tokios problemos kildavo statant visus svarbesnius sporto įrenginius - Vilniaus sporto rūmus, visus plaukimo baseinus, lengvosios atletikos maniežus ir kitus. Tik daugelio įvairaus lygio vadovų dideliu entuziazmu ir išradingumu bei rizika Lietuvoje buvo sukurta geriausia Pabaltijyje materialinė sporto bazė.

Respublikos biudžeto lėšos kūno kultūrai ir sportui sudarė palyginti nedidelę dalį. Didesnė dalis lėšų sportui buvo skiriama per profsąjungas ir įvairias žinybas, taip pat miestuose ir rajonuose.

Formuojant sovietinę kūno kultūros sistemą, ypač daug dėmesio buvo skiriama valdymo struktūrai. Vėl pradėjusį dirbti Kūno kultūros ir sporto komitetą 1953 m., kaip ir visoje SSRS, pakeitė LTSR Sveikatos ministerijos Kūno kultūros ir sporto vyriausioji valdyba. Miestų ir rajonų kūno kultūros ir sporto komitetai buvo įtraukti į sveikatos apsaugos skyrių sudėtį. Tačiau tokia kūno kultūros ir sporto valdymo sistema nepasiteisino ir jau kitais metais atkurtas Kūno kultūros ir sporto komitetas prie LTSR MT. Kūno kultūros ir sporto sąjūdžiui rajonuose pradėjo vadovauti etatiniai darbuotojai.

Po Stalino mirties prasidėjo šioks toks demokratėjimo procesas ir šeštojo dešimtmečio pabaigoje kūno kultūros ir sporto valdymo sistemą vėl bandyta reorganizuoti. Vietoje veikusio Kūno kultūros ir sporto komiteto prie LTSR MT įkurta Lietuvos TSR sporto draugijų ir organizacijų sąjunga, kurios vadovaujantis organas buvo Respublikinė taryba. Taigi kūno kultūrai ir sportui Lietuvoje pradėjo vadovauti renkama visuomeninė sporto organizacija. Tačiau praktika parodė, kad visuomeninės institucijos nėra pajėgios vadovauti centralizuotam kūno kultūros ir sporto sąjūdžiui. Tad 1969 m. Lietuvos TSR sporto draugijų ir organizacijų sąjungos pagrindu vėl buvo atkurtas Kūno kultūros ir sporto komitetas prie LTSR MT.

Kūno kultūros ir sporto komitetas prie LTSR MT savo Kolegijos nutarimais ir kitokiais būdais vadovavo ir koordinavo respublikos visuomeninių ir žinybinių, miestų bei rajonų sporto organizacijų veiklą pagal vieningus direktyvinius sąjunginius planus. Kūno kultūra ir sportas buvo plėtojami 3 pagrindinėmis kryptimis: privalomas fizinis lavinimas mokymo įstaigose pagal valstybines programas; masinio sporto organizavimas darbo kolektyvų ir sporto draugijų jėgomis; planinis didelio meistriškumo sportininkų rengimas sporto mokyklose ir kolektyvuose. Visur buvo privalu diegti ir PDG kompleksą.

Svarbus vaidmuo teko sporto draugijoms. Gausiausios ir reikšmingiausios buvo Lietuvos sporto draugijos ?Žalgiris" ir ?Nemunas". Žinybinius uždavinius sprendė sąjunginių draugijų ?Dinamo", ?Darbo rezervų", ?Lokomotyvo" Respublikinės tarybos.

 Visoje Tarybų Sąjungoje, kartu ir Lietuvoje, buvo siekiama tampriai tarp savęs susieti dvi kūno kultūros ir sporto sąjūdžio veiklos kryptis: masiškumą ir meistriškumą. Deja, masiškumo atžvilgiu tai buvo daroma tik formaliai. Tai, kad sportas ir jo laimėjimai buvo iškelti į valstybinės politikos lygį, Lietuvos sporto specialistai sumaniai stengėsi panaudoti savitos, mūsų nacionalines tradicijas labiau atitinkančios sportininkų rengimo sistemos kūrimui. Pamažu atsirado nemažai įvairaus lygio vadovų, kurie, ignoruodami ir apeidami daugybę suvaržymų ir draudimų, sugebėjo kūno kultūrai ir sportui suteikti ženklią finansinę ir materialinę paramą.

1977-1988 m. gana platų užmojį įgavo masinis sporto sąjūdis. 1977 m. startavo sveikatos ir sporto olimpiada „Nuo gintarinės Baltijos iki olimpinės Maskvos", vėliau, 1980 m., estafetę perėmė olimpiada „Iš Nemuno krašto į olimpines aukštumas", o 1985 m. - sveikatos ir žvalumo olimpiada „Judėjimas-sveikata - našus darbas". Nors vykdant šiuos renginius neišvengta paradiškumo, pompastikos, tačiau minėtieji renginiai tuo metu turėjo nemažą reikšmę propaguojant kūno kultūrą, sveiką gyvenseną. Sportinis darbas buvo pradėtas organizuoti gyvenamose vietose, kūrėsi vaikų klubai, vyko konkursai „Sportui amžius - ne riba", šeimų varžybos „Į startą - visa šeima", kiti renginiai, ypač populiari tapo ritminė gimnastika, prie sporto bazių pradėjo steigtis abonementinės grupės. Įmonėse, gamyklose, kolūkiuose kūrėsi kūno kultūros kolektyvai, sporto klubai, buvo steigiami sporto metodininkų etatai, įrenginėjamos sveikatingumo trasos. Deja, socialistinis lenktyniavimas, tapęs totalitarinės valstybės politikos įrankiu, skatino masinio sporto rodiklių prirašinėjimą, taip buvo iškreipiamas tikrasis masinio sporto vaizdas.

Tuometinėje varžybų sistemoje išskirtinis vaidmuo teko Lietuvos spartakiadoms ir dalyvavimui TSRS tautų spartakiadose. Pagal šių spartakiadų rezultatus net pačiuose aukščiausiuose tuometinės valdžios lygiuose buvo vertinamas sporto organizacijų darbas. Lietuvos sportininkai geriausiai pasirodė 1983 m. TSRS tautų spartakiadoje, kai buvo laimėtos akademinio irklavimo bei futbolo varžybos ir iš daugiau kaip 500 delegacijos narių kas penktas iškovojo medalių.

Kiekvieno sportininko didžiausia svajonė bei tikslas ir tada buvo dalyvauti olimpinėse žaidynėse, į kurias, deja, kaip ir į pasaulio bei Europos čempionatus galima buvo patekti tik esant TSRS rinktinėse. Norint patekti į šias rinktines ne visada pakakdavo pačių geriausių sportinių rezultatų. Tačiau, pradedant 1952 m., Lietuvos sportininkai sugebėjo dalyvauti visose olimpinėse žaidynėse ir iškovoti medalius.

1985 m. TSRS prasidėjusi pertvarka tam tikru mastu palietė ir sportą. 1986 m. Kūno kultūros ir sporto komitetas prie LTSR MT buvo reorganizuotas į Lietuvos TSR valstybinį kūno kultūros ir sporto komitetą. Pradėjus mažinti darbuotojų skaičių valstybinio valdymo struktūrose, Komitete padaryta nemažai struktūrinių ir kitokių pokyčių siekiant efektyviau organizuoti darbą.

1987 m. patvirtinus Lietuvos kūno kultūros ir sporto plėtojimo 1986-1990 m. ir iki 2000 m. tikslinę kompleksinę programą, pirmą kartą visos sporto šakos buvo suskirstytos į grupes pagal laimėjimus, tradicijas ir perspektyvas, atitinkamai paskirstytos lėšos. Patvirtinta patobulinta sportininkų rengimo sistema. Numatyta sporto mokyklų plėtotė, mokslinių kadrų rengimas, naujų sporto bazių statyba. Tačiau dėl greit besirutuliuojančių politinių įvykių jau 1990 m. jos įgyvendinimas nutrūko.

1988 m. Lietuvoje prasidėjus tautiniam atgimimui, Lietuvos sporto vadovai, kiti specialistai ir sportininkai taip pat vis dažniau prabildavo apie sporto valdymo tobulinimą ir Lietuvos sporto organizacijų savarankiškumą. Užsimezgė tampresni ryšiai su išeivijos sporto organizacijomis. Didelėmis bendromis pastangomis Lietuvoje ir išeivijoje Lietuvos sportininkai pirmą kartą buvo pakviesti ir dalyvavo 1988 m. Australijoje vykusiose III pasaulio lietuvių sporto žaidynėse (PLSŽ).

Didžiulį impulsą Lietuvos sportiniam gyvenimui davė 1988 m. gruodžio 11 d. atkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK), kurio prezidentu buvo išrinktas A. Poviliūnas. LTOK siekė spartinti Lietuvos sporto reorganizaciją, ėmė rūpintis didžiojo sporto problemomis.

Kūno kultūros ir sporto komitetas paskelbė, kad pasirengęs suteikti sporto šakų federacijoms savarankiškumą, bendradarbiauti su jomis sutarčių pagrindu, tačiau nemažai federacijų dar nebuvo pasirengusios dirbti naujomis sąlygomis.

Kuriozas, bet tuometinė centralizuota valdymo sistema dėl žinybinių ambicijų pačioje Maskvoje gimdė savotišką valstybinių, profsąjunginių ir žinybinių sporto organizacijų priešpriešą, kuri daugeliu atvejų dar labiau reikšdavosi respublikose. Laimei, Lietuvos sporto vadovai, nors ir ne visada lengvai, rasdavo būdų, kaip išvengti, kad natūrali konkurencija netaptų pažangos kliūtimi. Dėl to pavyko bendromis pastangomis nuosekliai ir efektyviai tobulinti sportininkų rengimo sistemą, kurios pasiekimų viršūne tapo Lietuvos sportininkų laimėjimai 1988 m. Seulo olimpinėse žaidynėse, kai gausiausias 26 Lietuvos sportininkų būrys iškovojo 10 aukso, 2 sidabro ir 3 bronzos medalius. Iš viso per penkiasdešimt okupacijos metų olimpiniais čempionais tapo 22 Lietuvos sportininkai, o Aldona Česaitytė-Nenėnienė, Angelė Rupšienė ir Gintautas Umaras - net po du kartus. Iškovota 18 sidabro ir 15 bronzos medalių.

Penkiasdešimt aneksijos ir okupacijos metų, Antrasis pasaulinis karas atnešė daug sukrėtimų ir nelaimių visai lietuvių tautai ir, žinoma, sportui. Tačiau sportas okupacijos metais sportininkų ir sporto specialistų nuoširdžiomis ir profesionaliomis pastangomis buvo viena iš nedaugelio priemonių, padedančių palaikyti tautos dvasią, tikėjimą nepriklausomybės atgavimu, padėjo skelbti pasauliui, kad lietuvių tauta dar gyva. Boksininkų A. Šociko ir N. Koroliovo, Kauno „Žalgirio" ir Maskvos CASK krepšininkų dvikovos visada reiškė daugiau negu tik sportą. Todėl ir sportininkų bei specialistų pastangas taip nuoširdžiai palaikė visa tauta.

Lietuvos sporto organizacijos, jų vadovai ir kiti specialistai, formaliai vykdydami oficialiąją politiką, sugebėjo tuo pat metu įgyvendinti ir realiąją savitą sporto politiką, tarnaujančią Lietuvos interesams. Todėl sovietinio režimo sąlygomis Lietuvos sportas nesumenko, o Lietuvos sportininkai tarptautinėse arenose pasiekė daug reikšmingų pergalių. Neabejotinai teigiamas buvo to meto valstybinių sporto organizacijų vadovų V. Ostrausko, A. Balčiūno, Z. Motiekaičio, sporto draugijų vadovų J. Litvino, R. Ragelio, A. Dauguviečio, V. Strikaičio, A. Slanksnio, V. Želvio, V. Nėniaus, ilgamečių sporto federacijų pirmininkų P. Eigmino, H. Jackevičiaus, K. Kalinausko, J. Nainio, Č. Norkaus, H. Puskunigio, V. Rupo, atkurtojo LTOK prezidento A. Poviliūno ir kitų indėlis į Lietuvos sporto politikos formavimą ir įgyvendinimą.
...

Nuo 1990 03 11

1990 m. kovo 11 d. aktu „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo" mūsų valstybei grąžinus valstybingumą, Kūno kultūros ir sporto komitetas bei Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) iškart paskelbė bendrą kreipimąsi į Lietuvos sportininkus bei trenerius kviesdami juos nedalyvauti TSRS čempionatuose ir rinktinėse. Tad kartu su ekonomine prasidėjo ir sportinė blokada, trukusi iki 1991 m. vėlyvo rudens.

 Pamažu pradėta pereiti prie pasaulinio sporto valdymo modelio. Vietoj Kūno kultūros ir sporto komiteto 1990 m. balandžio mėn. įkurtas Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (KKSD).

KKSD kartu su LTOK ėmėsi reformuoti Lietuvos sporto sistemą, ieškoti naujų krypčių, užmegzti tarptautinius santykius. Pasirašyti pirmieji tarpvalstybiniai susitarimai su Danijos, Estijos, Latvijos ir Norvegijos sporto organizacijomis.

Siekiant Lietuvos sporto tarptautinio pripažinimo, ypač svarbų vaidmenį suvaidino LTOK narystės Tarptautiniame olimpiniame komitete (TOK) atkūrimas, suteikęs galimybę Lietuvos sportininkams dalyvauti olimpinėse žaidynėse Albervilyje ir Barselonoje, vėl atstovauti savo valstybei. Laiko pasirengti žaidynėms beveik nebuvo, tačiau R. Ubarto pergalė ir krepšininkų iškovoti bronzos medaliai tapo svariu indėliu formuojant atgimusios valstybės įvaizdį.

Vakarų valstybių pavyzdžiu buvo kuriama klubinė sistema, visišką savarankiškumą įgijo sporto federacijos, kūrėsi naujos visuomeninės sporto organizacijos: Parolimpinis komitetas, Lietuvos sporto federacijų sąjunga, Lietuvos asociacija „Sportas visiems" ir kitos. Lietuvos sporto organizacijos vis aktyviau įsitraukė ir į tarptautinių organizacijų veiklą, glaudžiai ėmė bendradarbiauti su kaimyninėmis Baltijos šalimis: sukurta Baltijos sporto, rengti Baltijos - Šiaurės šalių susitikimai.

Daugiau negu sportinės reikšmės įvykiu tapo IV pasaulio lietuvių sporto žaidynės, 1991 m. pirmą kartą surengtos Lietuvoje.

Pradėtas plėtoti sporto visiems sąjūdis. 1991 m. gruodžio 4 d. įkurta asociacija „Sportas visiems", kuri sėkmingai organizuoja tradiciniais tapusius sporto visiems festivalius, kitus masinius renginius. Suaktyvėjo moterų sporto sąjūdis. 1994 m. vasario 11 d. įkurta Moterų sporto asociacija, pradėtos rengti moterų sporto žaidynės, festivaliai.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, buvo atkreiptas dėmesys į neįgalius žmones. 1991 m. įkurtas Parolimpinis komitetas, kūrėsi kitos neįgaliųjų sporto organizacijos. Neįgalieji žmonės 1992 metais pirmą kartą dalyvavo Barselonos parolimpinėse žaidynėse, kuriose buvo iškovoti 7 medaliai.

1993 m. įvykusiame I Lietuvos sporto kongrese buvo apsvarstyti pagrindiniai Kūno kultūros ir sporto įstatymo principai ir jiems pritarta, priimta Sporto chartija, nubrėžti nepriklausomos Lietuvos sporto sąjūdžio tikslai ir uždaviniai. Sprendimų priėmimas tapo demokratiškesnis, pagerėjo sporto organizacijų bendradarbiavimas.

Demokratinių pasaulio šalių patirtis paskatino kurti teisinius nacionalinės sporto sistemos pagrindus. 1995 m. gruodžio 20 d. buvo priimtas KKSD iniciatyva parengtas Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymas, kuris tapo sporto teisinio reglamentavimo pagrindu. Įstatymas, be kita ko, numatė, kad iš valstybinių institucijų kūno kultūra ir sportu atitinkamose srityse rūpinasi ir ministerijos, savivaldybės bei mokymo įstaigos.

II Lietuvos sporto kongrese, vykusiame 1996 m., pripažinta, kad Lietuvos sporto modelis jau atitinka Vakarų šalių demokratinius standartus ir vis labiau integruojasi į tarptautinių organizacijų programas. Tai sudarė sąlygas pakviesti ir 1997 m. Lietuvoje surengti II Baltijos jūros šalių sporto žaidynes, kuriose sėkmingai rungtyniavo Lietuvos sportininkai. Ne vien tik sportiniu požiūriu reikšmingais įvykiais tapo 1995 m. Lietuvoje vykusios V PLSŽ, o 1998 m. - VI PLSŽ kartu su II Lietuvos tautine olimpiada.

2000 m. buvo surengtas III, o 2005 m. įvyko IV Lietuvos sporto kongresas. Pastarajame vieningai buvo pripažinta, kad Lietuvos žmonės turi daugiau sportuoti. Tą akcentavo ir sveikinimus sakę šalies vadovai, ir pranešimus skaitę sporto vadovai. Kūno kultūra turi ateiti į žmonių gyvenimą ne tada, kai nebėra sveikatos, o jau nuo mokyklos, sporto salės ir aikštynai turi būti atviri visiems. Tęsiant tradicijas, 2005 m. įvyko VII PLSŽ. Jų metu vykusiame Pasaulio lietuvių sporto forume nutarta, jog tokia lietuvių bendravimo forma labai svarbi, tad nuo šiol PLSŽ vyks kas ketverius metus ir tik Lietuvoje.

 Per nepriklausomos mūsų valstybės sporto istoriją Lietuvos sportininkai vasaros olimpinėse žaidynėse iškovojo 16 medalių - 4 aukso, 4 sidabro, 8 bronzos (Barselonos olimpinėse žaidynėse - 2, Atlantos - 1, Sidnėjaus - 5, Atėnų - 3, Pekino - 5), mūsų sportininkai nuolat iškovoja medalius Europos ir pasaulio čempionatuose. Be to, Lietuvoje kasmet surengiama apie dešimt pasaulio ir Europos čempionatų. O didžiausias ir svarbiausias tarptautinis renginys, kurį surengti patikėta teisė Lietuvai, - 2011 m. Europos vyrų krepšinio čempionatas.






 


LIETUVOS KŪNO KULTŪROS IR SPORTO VALSTYBINIO VALDYMO INSTITUCIJOS IR JŲ VADOVAI
(Nuo 1932 m.)

Kūno kultūros rūmai
(1932 10 01-1940 12 17)

1932 10 01-1934 06 01 Dr. Antanas JURGELIONIS
1934 06 01-1940 07 01 Vytautas AUGUSTAUSKAS
1940 07 01-1940 12 31 Vincas PETRONIS

Fizinės kultūros ir sporto komitetas
prie TSR Liaudies komisarų tarybos
(1941 01 01-1941 06 23)

1940 12 31 Aleksejus ŠIMANAS

Kūno kultūros rūmai
(1941 06 26-1944 07 10)

1941 06 25-1941 10 24 Andrius KETURAKIS
1941 10 24-1943 06 13 Dr. Algirdas VOKIETAITIS
1943 06 13-1943 08 01 l. e. p. direktorius Vladas BAKŪNAS
1943 08 01-1944 07 10 Mykalojus ZAROSKIS

Kūno kultūros ir sporto komitetas
prie LTSR Liaudies komisarų tarybos
(1944 07 13-1946 03 25)

Kūno kultūros ir sporto komitetas
prie LTSR Ministrų tarybos
(1946 03 25-1953 03 01)

1944 07 13-1946 12 30 Aleksejus ŠIMANAS
1947 01 01-1953 02 23 Jonas ULOZA
1953 02 23-1953 03 01 Benediktas BRAČAS

LTSR sveikatos apsaugos ministerijos
Vyriausioji kūno kultūros ir sporto valdyba
(1953 03 01-1954 04 28)

1953 03 01-1954 04 28 Benediktas BRAČAS

Kūno kultūros ir sporto komitetas prie LTSR Ministrų tarybos
(1954 04 28-1959 01 25)

1954 06 11-1959 01 25 Aleksandras GUDANOVIČIUS

LTSR Sporto draugijų ir organizacijų sąjunga
(1959 03 31-1968 12 10)

1959 03 31-1961 01 26 Aleksandras GUDANOVIČIUS
1961 01 26-1968 12 10 Vytautas OSTRAUSKAS

Kūno kultūros ir sporto komitetas prie LTSR Ministrų tarybos

1968 12 10-1972 04 25 Vytautas OSTRAUSKAS
1972 04 25-1976 12 16 Algirdas BALČIŪNAS
1976 12 16- 1986 04 22 Zigmantas MOTIEKAITIS

Lietuvos TSR valstybinis kūno kultūros ir sporto komitetas
(1986 04 22-1990 04 25)

1986 04 22-1990 04 25 pirmininkas Zigmantas MOTIEKAITIS

Kūno kultūros ir sporto departamentas
prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
(nuo 1990 04 25)

1990 05 25-1993 04 23 generalinis direktorius Algirdas RASLANAS
1993 05 09-1996 12 20 generalinis direktorius Vytas NĖNIUS
1997 06 02-2001 08 20 generalinis direktorius Rimas KURTINAITIS
2001 10 02-2005 07 18 generalinis direktorius Vytas NĖNIUS
2005 09 27-2009 09 08 generalinis direktorius Algirdas RASLANAS
2010 05 18 - 2014 07 01generalinis direktorius Klemensas RIMŠELIS 
2014 08 generalinis direktorius Edis URBANAVIČIUS

 

 

Į puslapio viršų


Atnaujinta: 2016-10-04 11:52:40

APIE KKSD
Istorija
5Veiklos sritys
Planai